Benamius tyrinėjusi mokslininkė: mums jų reikia
Visuomenė yra žiauri. Trūksta tolerancijos, benamis spaudžiamas, nematomas kaip orus, lygiavertis žmogus. Turime nekintantį stereotipą, kad benamis – apšepęs, nešvarus, dvokiantis žmogus, tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Kai su benamiais daugiau pabendrauji, supranti, kad yra kitaip. Vis pasakoju savo mamos įspūdį – kai, nusifotografavusi benamius, nuotraukas parvežiau mamai, ji pasakė – vaikeli, tu atrodai blogiau už tuos savo tiriamuosius. Tų žmonių gatvėje net neatpažintume. Tai, ką matome, – ekstremaliausi pavyzdžiai, bet manome, kad visi benamiai tokie. Jie būna susitvarkę, nusiprausę. Jų dabartinė situacija tiesiog yra tokia, kad jie neturi gyvenamosios vietos.
– Turbūt, paminėjus žodį „benamis“, mintyse iškyla būtent tokio žmogaus, apie kokį kalbėjote, vaizdinys – nesiprausęs, apšepęs, prastai apsirengęs. Išvydus tokį gatvėje ar ant suoliuko prie savo namų, pirminė reakcija – sutrikimas, vengiame akių kontakto. Kas taip gąsdina?
– Kitoniškumas ir nepažinimas. Pamatome ir nusukame akis, nes galbūt jaučiamės blogai – gal kažko nepadarėme, esame kalti, tuo metu neturime laiko. Autentiškas santykis, susitikimas labai dažnai pakeičia tokį mūsų požiūrį. Sutikimas gali būti tiesiog pažiūrėjus į akis. Tai nereiškia, kad turi sėstis ir kalbėtis su tuo žmogumi. Galbūt ir tas žmogus ne visą laiką kalbės.