Enorca apie homeopatinių „vaistų“ platintoją

Platintojas mums pateikinėjo tokius argumentus, nuo kurių mums leipo ausys.
Taigi, iš jo supratome, kad homeopatinius vaistus skirti turime, nes:
a) juos skiria šulai X krūtoje ligoninėje Y. Taigi, to nedaryti mūsų lievesnėje įstaigoje, mums, kaip lievesniems daktarams, būtų nepagarbu. Ką, mes nenorime iš jų mokytis?
b) mamos sako, kad jie veikia. Aš tai pavyzdžiui sakau, kad labai gerai veikia amfetaminas. Visas ligas išgydo. Net papildomų pridaro, kurių vartojantis nepastebi!
c) jie yra iš Vokietijos. Šitas argumentas pribaigia. O tai jeigu būtų iš Lenkijos, tai jau būtų blogi patys savaime?
d) bet Marytei tai padėjo! O jeigu Jonukui nepadėjo, tai ką man toliau daryti? Man taip pačiam rinkti 50000 atvejų ir siekti atokiuosius rezultatus?
e) vistiek pirmiausia gydo dėmesys. Tai gerai, kodėl su dėmesiu neskirti įrodymais pagrįstų vaistų? O jeigu konkretų pacientą tikrai gydo tik mano dėmesys, tai gal man nelaikyti jo pas save vien todėl, kad aš norėčiau patenkinti kažkokį tai savo mesijo kompleksą? Galbūt geriau būtų tiesiai šviesiai pacientui paaiškinti, kad aš jo problemų niekada neišpręsiu ir taip, jo akupunktūrininkas yra visiškai teisus.

(Pagal Enorca: Beveik filosofiniai klausimai)