Kalėdojimas ir bažnyčios finansai
Žinoma, formaliai aukoti galit „kiek galit“, bet neoficialus, tačiau mandagiai pasiūlomas pradinis statymas – 40 (keturiasdešimt) eurų. „Trisdešimt bažnyčiai, o dešimt – man“.
Kaimynas, neapsikentęs tokios nelygybės, siūlo aukoti po dvidešimt abiems pusėms (nors, pripažinkim, skirtumas tarp tų pusių neatrodo toks jau ryškus).
Derybos mikliai baigiamos sėkmingai, kunigėlis išeidamas pajuokauja, kad po Kalėdų prašuoliuos pro miestelį pasiskolintu BMW visureigiu (suprask, užsikalėdotu, cha cha!), susivynioja pinigus, sutaną, šoka į savo bolidą ir joja pas kitą kaimyną, kur pakartos tą pačią procedūrą ir, tikėtina, susilauks analogiškos sėkmės.
…
Gailestingoji-ašaringoji Bažnyčia galėtų pastebimai pakeisti padėtį, pavyzdžiui, atsisakiusi labai nedidelės savo nekilnojamojo turto dalies.
Įsivaizduojat, kiek vaikų gyvybių* būtų galima išgelbėti, pardavus šalia Vyriausybės rūmų esančią supelijusią, užleistą Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) arba vidury Senamiesčio baigiančios supūti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią? O abi?
Betgi ne, kam tas vargas, rūpestis ir milijoniniai nuostoliai.
O juk Bažnyčia ne tik kad penima reguliariomis valstybinėmis dotacijomis, bet ir nemoka nekilnojamo turto ar pajamų mokesčio (dabar pabandykit įsivaizduoti savo asmeninį bandymą nesumokėti kokio nors mokesčio. Taip pat vizualizuokit, už kurios vietos už tokius juokučius jus pakabintų VMI).
(Pagal lrytas)