Sudie, Knygų rūmai!

bibliotekos-darbuotojai-1999-768x505

Pokaryje įsikūrę šv. Jurgio bažnyčios ir prie jos buvusio vienuolyno patalpose, Knygų rūmai, vykdydami vieną svarbiausių savo misijų – rinkti ir saugoti Lietuvos teritorijoje kada nors leistus laikraščius ir žurnalus, įvairių institucijų ir pavienių asmenų laikytas knygas, sukaupė neįkainojamą jų lobyną, įrengė to meto reikalavimus atitinkančias saugyklas. Knygas ir periodinę spaudą globojo kvalifikuoti bibliotekininkai, juos tyrinėjo būrys bibliografų, išleidusių ne vieną labai vertingą leidinį.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Knygų rūmai buvo prijungti prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, o pastatai pagal Restitucijos aktą grąžinti Vilniaus arkivyskupijos kurijai.  Norėdama dirbti rūmuose, Martyno Mažvydo biblioteka juose galėjo pasilikti tik nuomininko teisėmis. Restauravus ir išplėtus pagrindinius bibliotekos rūmus, taigi ir saugyklas, buvo nuspręsta apsieiti šiomis patalpomis.

Suprantama, kad pervežant į naująsias saugyklas milžiniškus periodinės spaudos ir knyginės produkcijos kiekius, reikėjo daug ko atsisakyti, ne tik maksimaliai sumažinant abiejuose fonduose laikomų egzempliorių skaičių, bet ir visai eliminuojant kai kuriuo spaudinius pašaliniam žmogui tik nujaučiamais motyvais.  Atsisakyti, vadinasi, „nurašyti“, išvežti į makulatūrą. Ar taip buvo daroma? Be abejo,  negi degsi laužą ir deginsi  knygas kaip inkvizicijos laikais. Atsirado akylių žmonių, kurie tose pasmerktų knygų stirtose pastebėjo ir užfiksavo pasaulio literatūros klasikų kūrinius ir parengė jų sąrašą.

[…]

Bet yra dar viena institucija, kuri šioje situacijoje negali jaustis „nei prie ko“, nors nei „kaltintojai“, nei „kaltinamieji“ apie ją neužsimena.  Tai  Vilniaus arkivyskupijos kurija. Taip, ji turėjo teisę susigrąžinti minimą pastatų kompleksą. Bet ko tada vertos bažnyčios garbintojų kalbos apie jos rūpestį kultūra ir konkrečiai Lietuvos kultūra. Juk, anot jų, katalikų bažnyčia, vienuolynai – raštijos, spausdinto žodžio, bibliotekų  lopšys ir puoselėtoja. Jei užliūliuoti  šių žodžių ir užmiršę, kad knygos  buvo deginamos katalikų bažnyčios inspiruotuose šv. inkvizicijos laužuose, kad popiežiai dievo vardu skelbė draudžiamų knygų sąrašus ir pan.,  sutiksime, kad praeityje dėl istorinių aplinkybių, nulėmusių vyraujantį bažnyčios vaidmenį kultūriniame visuomenės gyvenime,  bažnyčia ir vienuolijos prisidėjo prie kultūros, tame tarpe ir spaudos, atsiradimo bei egzistavimo, tai vis dėlto turėsime pripažinti, kad šiandien šios institucijos jau tokio vaidmens nebevaidina. Neteko girdėti, kad, pavyzdžiui,  Lietuvos katalikų bažnyčia atsiimtus pastatus atiduotų kultūros reikmėms, išskyrus tuos atvejus, kai ši kultūra tiesiogiai susijusi su religija, kaip antai Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje, beje, įsikūręs vietoj čia veikusio Architektūros muziejaus. Tačiau  ryškiausias pavyzdys – mūsų aptariamas pastatų kompleksas. Turbūt būtume nustebę, jei Kurija būtų atsisakiusi jos žinion grąžintų bažnyčios ir vienuolyno pastatų ir kaip dovaną būtų pasiūliusi Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.

Pagal ateizmasirateistai.lt

One thought to “Sudie, Knygų rūmai!”

Komentavimo galimybė išjungta.