Ko nederėtų demonstruoti

Lietuvoje žmonės nesigėdija viešai demonstruoti savo prietaringumo ir neišprusimo:

„Šventė bus dviejų dalių – rytinės ir vakarinės. Svečius į mados pusryčius ir vakarinį kolekcijos pristatymą nutarėme pakviesti atsižvelgdami į žinomo astrologo bei sinoptiko Naglio Šulijos rekomendacijas“, – sakė renginio organizatorė Agnė Martinkėnė.

(Pagal Žmonės.lt)

Atsargiai – būrėjų pinklės

Lietuvą sukrėtusių įvykių vis dažniau situaciją pakomentuoti prašoma ne psichologų, analitikų, pareigūnų, o žmonių, buriančių iš kortų, rankų delnų ar kavos tirščių. Pastarieji jau suskubo atskleisti savo vizijas, susijusias su Kražių žudynėmis, iš pareigūnų atimto kalašnikovo istorija, skaudžia šeimos avarija Radviliškyje.

– Kas vyksta su visuomene, kai svarbiausi įvykiai mieliau aiškinami kortų būrimais nei kvalifikuotais pareigūnų tyrimais ir psichoanalitikų darbu? – „Vakaro žinios“ paklausė psichologo psichoterapeuto Gedimino NAVAIČIO.

– Mūsų visuomenei – pereinamoji būsena dvasine prasme. Todėl jos negalima apibrėžti kaip buvusios ateistinės visuomenės, bet negalima apibrėžti ir kaip laisvamaniškos ar tikinčių žmonių visuomenės. Jei mūsų visuomenė būtų ateistinė, tuomet visokie ekstrasensai, šamanai, aiškiaregiai ar būrėjai čia neturėtų ką veikti. O jei visuomenė būtų tikinti ir žmonės būtų orientuoti į tikėjimą, tuomet visi minėti žmonės taip pat neturėtų ką veikti.

Manau, tik Lietuvoje įmanoma tokia žavi nesąmonė, jog moteris, prisistatanti vyriausiąja Lietuvos ragana, neginčijant jos teisės būti ragana, tuo pačiu metu teigia vaikštanti į bažnyčią. Tokie dalykai panašūs į juokingą paradoksą. Taip būti negali. Kaip negali būti tikintis katalikų kunigas satanistas. Tad tam tikra prasme dalis mūsų visuomenės yra atsidūrusi ar pati save pastačiusi už absurdo ribų. Tuo pačiu metu deklaruojamas tikėjimas, netikėjimas ir burtai.

(Pagal Respublika.lt – žinių portalas – Naujienos)

Ką žinomo krepšininko namuose Kaune veikia bioenergetikas?

Lietuvos rytas rašo apie prietarus ir šarlatanus, su kuriais susiduria nekilnojamojo turto agentūros:

Pirkdami ar parduodami būstą kauniečiai šaukiasi šamanų, bioenergetikų ir kitų neva magiškų galių turinčių žmonių pagalbos. Išmatuoti namo energiją ar atsikratyti prakeiksmo svarbiau, nei gilintis į nekilnojamojo turto žinovų patarimus.

Ne visi kauniečiai tokie laimingi, kad parduoti, išnuomoti ar įsigyti būstą jiems pavyksta iš pirmo karto. Jeigu sandorio sudaryti nesiseka metus ar dvejus, įtikima, jog namas ar butas yra užkerėtas, prakeiktas, jame šėlsta piktosios dvasios, tvyro bloga energija, kaltas gali būti ir tiesiog ant jo kabantis numeris.

Tuomet neapsieinama be pavienių neva nežemiškų galių turinčių žmonių ar visos jų armijos, kurių prašoma virgulėmis, švytuoklėmis ir kitais magiškais instrumentais nustatyti blogąsias namų zonas. Neigiamos zonos valomos burtažodžiais, stebuklingais akmenimis, žolėmis, smilkalais ir net ritualiniais šokiais, kurių metu prišaukiamos bei išvedamos dvasios.

Ar visos šios priemonės veikia? O gal vertėtų atsigręžti į tikėjimą ir pasikliauti malda?

Ar visos šios priemonės veikia? Ne!

O gal vertėtų atsigręžti į tikėjimą ir pasikliauti malda? Ne!

Derėtų paprasčiausiai prisminti, ko apie realybę mokėtės mokykloje, kad kerų, prakeikimų, piktųjų dvasių, blogos energijos ir nelaimingų numerių paprasčiausiais nebūna.

Vilniaus Universiteto kapelionas kartoja nuvalkiotas (ir neteisingas) frazes

Bernardinai skelbia pokalbį su Vilniaus universiteto kapelionu Vidmantu Šimkūnu:

Diskusija dėl mokslo ir religijos santykio tikriausiai niekada nesibaigs. Ar esate susidūręs su priešišku VU akademinės bendruomenės požiūriu į savo veiklą?

Oficialiai ne, tačiau kalbant su studentais ir dėstytojais kartais pasitaikydavo aštresnių pozicijų. Manau, kad taip atsitikdavo dėl nesusiklausymo, nesugebėjimo bendrauti. Bažnyčia seniai atsisakė tiesos monopolio, ji pripažįsta ir gerbia mokslo autonomiją. Mokslas ir religija į tikrovę žvelgia dviem skirtingais būdais. Kiekvienas turi savo metodus ir klausimus, į kuriuos bando atsakyti. Painioti šiuos du dalykus yra tas pats, kas atsuktuvu bandyti sutaisyti mikroschemą – naudojamas ne tas įrankis.

Verta prisiminti, kad pati universitetų, mokslo, švietimo institucija Europoje yra krikščioniškos kilmės. Buvo ir yra daugybė pasaulinio garso mokslininkų krikščionių.

Kita vertus, mokslo pažanga, nauji atradimai, greiti pokyčiai teologams meta nemažai iššūkių.

Kai kunigai sako, kad jie turi metodų požiūriui į tikrovę, tai jie turi omenyje apreiškimą (neatskiriamą nuo melo ir fantazijų) bei šventuosius raštus (neatskiriamus nuo pasakų ir prietarų rinkinio). Tai nėra pasaulio pažinimo metodai, tai gali būti labai prasti pasaulėžiūros formavimo metodai, tačiau jie tikrai nepadės išsiaiškinti tiesos. Visuomet prisiminkite, kad patiklumas nėra vertybė.

Paprastai mokslas, kuriame atsisakoma nekintančių dogmų, į priekį žengia greičiau nei Bažnyčia. Krikščionių religijoje taip pat vyksta pokyčiai, tačiau esama dalykų, kurie tikrai nepasikeis…

Deja, turiu pripažinti, kad pasaulis keičiasi greičiau, Bažnyčia tikrai atsilieka. Jos veiksmai kartais būna reakcija į tai, kas jau atsitiko (ypač kalbant apie mokslą). Tačiau yra tokių sričių, kur Bažnyčia pirmauja. Tai susiję su socialine, meilės sfera. Pavyzdžiui, žmogaus teisių gynimas, orumo apsauga, kova su prekyba žmonėmis. Yra daug krikščioniškų iniciatyvų, kurias valstybė vėliau perima. Kai kurios jų perimtos taip seniai, kad net atrodo, jog jos visada buvo valstybės prerogatyva. Pagarba vaikams ir seneliams, šeima, kaip vertybė, pati socialinė valstybė kilo iš krikščioniško mokymo.

Cha! Bažnyčia žmonių teisių srityje labai labai atsilieka! Kas kovoja prieš gėjų teises? Bažnyčia! Kas vis stengiasi uždrausti kenčiantiems nutraukti savo kančias? Bažnyčia! Kas kovoja prieš moterų teises? Bažnyčia! Pagarba vaikams ir seneliams Bažnyčios nuopelnas? Tuomet eikite pabarti bet kurios nekrikščioniškos pasaulio kultūros žmonių apie tai, kad jie negerbia senelių, vaikų ir nevertina šeimos! Ką? Jie vertina šiuos dalykus ir be Bažnyčios? Neįtikėtina!

Delfi skelbia konkursą prietarų sklaidai

Delfi skelbia konkursą, kuriuo bandoma skatinti tikėjimą prietarais:

Artėjant Vėlinėms, dienai, kai prisimename visus, kurių jau nebėra šalia mūsų, prašome pasidalinti savo patirtimi – ar jums yra buvę taip, kad mirus artimam žmogui, jo vaizdinys vis dar aplanko? Gal galite papasakoti, kaip su šiuo jausmu susigyvenote? Pasidalinkite savo patirtimi: kaip manote, kodėl taip nutinka, galbūt esate patyrę sutapimų, sapne jūsų artimasis įspėjo, patarė, nuramino?

Pacituosiu vieną iš šio konkurso rašinėlių:

Per brolio gimtadienį vėl jį susapnavau. Sapne jis prašė perduoti broliui šiltas kojines, kepurę ir pirštines. Kaip pasakė, taip ir padariau, o kitą dieną brolio automobilis sugedo ir kadangi buvo šalta žiema, viską, ką padaviau, jam labai padėjo sušilti.

Nuo tos dienos tikiu, kad esu nepažinto senelio mergaitė ir žinau, kad ir ką daryčiau, jis mane saugo bei globoja.

(Pagal DELFI)

Kruvinasis mėnulis!!! Uuuuu

Jau po kelių savaičių turėsime progą danguje išvysti kruvinąjį Mėnulį, šio reiškinio pirmykštė visuomenė labai baiminosi, nes tai reiškė negandas.

[…]

– Ar mokslas tokiems Mėnulio užtemimams priskiria kokias nors poveikio savybes?

– Ne, tačiau senovės žmonės religijoje, mitologijoje, senovinėje pasaulėžiūroje tokiems reiškiniams skirdavo daug dėmesio.

[…]

Senovėje berneliai pas mergeles per pilnatį jodavo ne todėl, kad turėjo mistinę mėnulio trauką, o todėl, kad ir žirgas, ir jis matė kelią. Taigi tai, ko žmogus nespėdavo padaryti dieną, darydavo per pilnatį.

(Pagal Respublika.lt)