Apie antiintelektualizmą

Antiintelektualizmas, kaip priešiškumas ir nepasitikėjimas mokslu ir mokslininkais, yra gana paprastas, tačiau veidmainiškas gyvūnas. Jį galima gana nesunkiai atskirti atlikus vieną paprastą minties eksperimentą.

Savo namą prašome suprojektuoti architekto. Savo rinktinėje norime matyti Valančiūną su Mačiuliu. Savo operacijas patikime gydytojams, savo vaikų išsilavinimą – mokytojams.

Mūsų istorinius griuvėsius kasinėja archeologai, o svarbius dokumentus nešame išversti vertėjams.

Atrodytų, viskas savaime suprantama. Tačiau kai kalba pasisuka apie „moksliškai jautrias temas“, sveikas protas, panašu, iškeliauja pro langą.

Pavyzdžiui, kai pasaulinio lygio mokslininkai kaip a. a. Carlas Saganas, Neilas DeGrasse’as Tysonas, Billas Nye ar Lawrence’as Kraussas kalba apie astronomiją ar kvantinę fiziką, retas kuris drįsta baksnoti į jų lygtis ir aiškinti: „…ką tu čia nusišneki?“

Tačiau kai patys mokslininkai, remdamiesi lygiai tuo pačiu savo išsilavinimu, pradeda kalbėti apie klimato kaitą, kone kiekvienas andrius ir audrius staiga įgauna mokslinio autoriteto ir pradeda priskirti juos kažkokiam pasauliniam sąmokslui, paplitusiam tarp visos akademinės visuomenės, dirbančios vardan paprastų žmonių apkvailinimo.

Tokio kirpimo žmonės jaučiasi pakankamai moksliškai raštingi, kad Oksfordo universiteto biologijos profesoriui Richardui Dawkinsui numetę „jei mes kilę iš beždžionių, tai kodėl pasaulyje dar yra beždžionių“ argumentą, keltų savo pergalingas rankas į viršų.

Tai tie patys žmonės, kurie neurologijos profesoriui ir filosofui Samui Harrisui gali nemirksėdami dėstyti, kaip iš tiesų tiksliai sąmonė išgyvena smegenų mirtį ir iškeliauja į rojų.

Jų turimas autoritetas taip pat leidžia imunologams ir epidemiologams aiškinti, kodėl vakcinos sukelia autizmą ir yra beveik viso blogio pasaulyje šaknys.

(Pagal lrytas)